Profesorius Andrea Fanti yra puikias rekomendacijas užsitarnavęs ir garsus gydytojas. Milano Ambrosiano poliklinikoje vidaus ligų skyriaus vedėju dirbantis vyras garsėja nelengvu charakteriu. Jis - arogantiškas, egoistiškas ir griežtas pavaldiniams. Fanti mano, kad gydytojai neturėtų pasitikėti pacientais, nes šie nuolat meluoja. Todėl jis elgiasi su savo globojamais pacientais griežtai ir dažnai pernelyg žiauriai. Skyriaus vedėjas pasitiki tik kruopščiai atrinktais personalo nariais, o ypač savo asistente Giulia Giordano, su kuria jį sieja slapti intymūs santykiai. Viena gydytojo klaida lemia tragišką mažo berniuko likimą. Paskyrus netinkamus vaistus mažylis miršta, o jo gedintis tėvas visa kaltę suverčia Fantini. Jis palaukia, kol gydytojas baigs pamainą ir, patykojęs koridoriuje, nutaiko šaunamąjį ginklą gydytojui tiesiai į galvą. Sužeistasis nemiršta, bet patiria negrįžtamą prefrontalinę traumą, dėl kurios praranda atmintį. Iš atsiminimų išsitrina paskutiniai 12 jo gyvenimo metų. Pabudęs iš komos, Fantini mano, kad dabar 2008 m. birželis, o ne 2020 m. Paskutinis jo prisiminimas – grįžimas namo, pasirašius pirmąją sutartį su Ambrosiano poliklinika. Pamiršęs didžiąją dalį personalo, su kuriuo anksčiau dirbo, Fanti tampa malonesniu ir dėmesingesniu žmogumi, o ne autoritariniu gydytoju, koks kadaise buvo. Įmestas į dabartį, kurią kartais sunkiai supranta, priverstas pradėti iš naujo didžiąją dalį savo gyvenimo ir susidoroti su tokiomis traumomis kaip vaiko mirtis ir išsiskyrimas su žmona (kurią jis pamiršo), jis savo artimuosius suvokia kaip nepažįstamus. Dėl to ligoninė tampa vienintele vieta, kur Andrea jaučiasi kaip namie ir kur jis gali pabandyti kurti naują asmeninę ir darbinę ateitį. Nebegalėdamas būti skyriaus, kuriam anksčiau vadovavo, vedėju, jis grįžta dirbti „gydytoju su apribojimais“, tai yra savotišku asistentu jauniems rezidentams, kurie jį pravardžiuoja „Daktaru“.