Trevisas Blokas yra su savo šešėline praeitimi bandantis susitaikyti vyriausybės darbuotojas. Sužinojęs apie sąmokslą prieš JAV piliečius, jis atsiduria FTB direktoriaus taikiklyje.

Legendinė gatvės mados ikona, Vilniaus Rožytė, keletą dešimtmečių klaidžioja sostinės gatvėmis, džiugina praeivius bei turistus. Vasarą keičia ruduo, žiemą - pavasaris. Rožytė Vilniuje nepasirodo. Vienatvės dienas praskaidrina atvykstanti fotografė Neringa.Dokumentinis filmas „Aš esu Rožytė“ kalba apie grožio gležnumą, žmogaus laikinumą, gyvenimo vaidmens pasirinkimą. Vilniaus Rožytės ir fotografės draugystės istorija, animacijos elementai, teatro personažai bei V. Kernagio dainos sukuria alegorinės pasakos atmosferą ir perteikia filmo metaforinę idėją – „Jei galime pasirinkti gyvenimo vaidmenis, ar gali kas suvaldyti laiką?“

Keistoje ir nepažįstamoje šalyje, viename ūkyje gyvenantys dramblūnai diena iš dienos tempia jungą. Tėvo Mozlio sunkią kasdienybę praskaidrina tik sūnelis Ru. Lakiodamas po ūkio apylinkes vieną dieną Ru aptinka seną paslaptingą urvą, ant kurio sienų – keisti piešiniai. Juose lyg ir pavaizduoti tokie patys dramblūnai kaip ir jis pats, bet viena detalė skiriasi. Ant uolų išpiešti dramblūnai stovi ant užpakalinių kojų, o į dangų tiesia ne drambliškas kanopas, o rankas! Susijaudinęs Ru viską papasakoja tėčiui ir Mozlis prisimena seną legendą, kuri byloja, kad kažkada seniai seniai dramblūnai išties vaikščiojo stačiomis! Atradimas neleidžia Mozliui ramiai gyventi ir jis nusprendžia sprukti iš ūkio. Pabėgę nuo pikto šeimininko, Mozlis ir Ru tikisi rasti paslaptingą miestą, kuriame vis dar gyvuoja dvikojų dramblūnų gentis.